VLIK'ui80 metų
VLIK'o raida
1943–1945
Lietuva
Prof. Steponas Kairys
1943 m. lapkričio 25 d.–1945 m. birželio 15 d.
Patvirtintasis pirmuoju VLIK‘o pirmininku profesorius Steponas Kairys – plačiai žinoma asmenybė. Jis baigęs Peterburgo technologijos institutą, įgijo inžinieriaus technologo kvalifikaciją ir kaip specialistas dirbęs Vilniaus ir Kauno savivaldybėse. Jau Peterburge jungėsi į slaptas studentų draugijas.
S. Kairio asmenyje matome aukštos profesinės kvalifikacijos specialistą, nuoseklų socialdemokratų veikėją ir todėl neatsitiktinai jis tampa vienu pagrindiniu rezistencinio pogrindžio vadų.
1945–1955
Vokietija
Prelatas Mykolas Krupavičius
1945 m. birželio 15 d.–1955 m. lapkričio 27 d.
Mykolas Krupavičius – sėkmingai pasižymėjęs valstybininkas ir patriotas, įgijęs nemažos politinės veiklos patirties tiek iš seiminės Lietuvos laikų, tiek iš okupacijų meto organizuojant tautos rezistenciją, pagal pažiūras ir ideologiją tikras krikščionis demokratas.
Pirmosios sovietų okupacijos metu 1940 m. M . Krupavičius su Lietuvos vyskupų konferencijos žinia parengė komunistinei valdžiai memorandumą, kuriame įrodinėjo, kad Katalikų Bažnyčia yra darbo žmonių gynėja. Nacių okupacijos laikais 1942 m. jis įteikė vokiečiams du memorandumus: vieną kartu su dr. Kaziu Griniumi, o kitą dar ir su Jonu Aleksa dėl Lietuvos kolonizavimo, žydų bei lenkų persekiojimo ir bolševikų įvykdytos turtų nacionalizacijos panaikinimo. Kaip atsakas M. Krupavičiui už tai buvo areštavimas ir ištrėmimas į Vokietiją.
1955–1957
JAV
Jonas Matulionis
1955 m. lapkričio 27 d.–1957 m. birželio 1 d.
Niujorko sesijoje pagal naujus statute fiksuojamus principus buvo formuojama VLIK’o vadovybė – prezidiumas, pirmininku patvirtintas ekonomistas ir teisininkas Jonas Matulionis, atstovaujantis krikščioniams demokratams.
J. Matulionis jau tapdamas VLIK‘o pirmininku buvo spėjęs pasižymėti įvairiais Lietuvos istoriniais laikotarpiais tiek visuomeniniame, tiek politiniame tautos gyvenime.
1957–1964
JAV
Dr. Antanas Trimakas
1957 m. birželio 1 d.–1964 m. vasario 27 d.
Dar nepriklausomos valstybės laikais A. Trimakas buvo studijavęs ekonomikos, teisės ir politikos mokslus Lietuvos universitete Kaune, vėliau Prancūzijos Grenoblio ir Lilio universitetuose, Tarptautinės teisės akademijoje Hagoje bei Tarptautinių mokslų mokykloje Ženevoje.
Daug iniciatyvos buvo parodęs, kai pirmininkavo Rytų Sienų Komisijoje, sudarytoje iš veiksnių atstovų, įskaitant ir Amerikos Lietuvių Tarybą (ALT). Be to nuo pat VLIKo atsiradimo 1943 m. A. Trimakas, kaip prezidiumo bendradarbis, buvo įsijungęs į jo veiklą ir daugiausia reiškėsi politinės komisijos darbe.
1964
JAV
Juozas Audėnas
1964 m. vasario 27 d.–1964 m. spalio 3 d.
Juozas Audėnas – žinoma tiek VLIK‘ui, tiek plačiai lietuvių bendruomenei asmenybė. Juozas Audėnas (iki 1939 m. Audickas) pagal išsilavinimą buvo ekonomistas
Drauge tęsė savo veiklą VLIK‘e, reiškėsi kaip informacijos ir bendrų reikalų vedėjas, buvo renkamas vicepirmininku, generaliniu sekretoriumi. Amžininkų prisiminimuose J. Audėnas – tauri asmenybė, ištikimas demokratas, humanistas, lietuvis kūrėjas.
1964
JAV
Kipras Bielinis
1964 m. spalio 3 d.–1964 m. lapkričio 29 d.
Kipras Bielinis – garsiojo Lietuvos knygnešio Jurgio Bielinio sūnus, įsijungęs į socialdemokratų gretas nuo gimnazijos laikų. Jis nuo meto kaip nuoseklus šios partijos narys tapo kovotoju dėl Lietuvos laisvės. Dar jaunystės metais patyręs caro Rusijos katorgų išbandymus, atsikūrus Lietuvos valstybei, jis buvo Steigiamojo ir visų demokratinių seimų nariu. Netekus Lietuvai laisvės, vėl prisiminė kovotojo priedermę, įsijungė į pogrindį, tapo vienu antinacinio pasipriešinimo organizatoriumi ir stovėjo prie VLIK‘o ištakų. K. Bieliniui teko prisiimti vadovavimą VLIK‘o prezidiumui, kai naciai išsiaiškino jo sudėtį ir S. Kairys (J. Kaminskas) buvo priverstas laikinai iš darbo pasitraukti.
1964–1966
JAV
Vaclovas Sidzikauskas
1964 m. lapkričio 29 d.–1966 m. gruodžio 11 d.
Vaclovas Sidzikauskas – Nepriklausomos Lietuvos diplomatinės tarnybos pirmeivis. Jis studijavęs Maskvos, Berno, Kauno universitetuose, įgijo teisininko kvalifikaciją, tačiau savo karjerą susiejo su jaunos valstybės diplomatija. Atstovavo Lietuvai Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir Olandijoje, gynė Lietuvos bylas (su Lenkija – Vilniaus krašto klausimu, netiesiogiai su Vokietija – Klaipėdos krašto problema) Hagos Tarptautiniame Tribunole.
LLK buvo giminingas kitiems jau veikiantiems sovietų valdomų Rytų Europos kraštų komitetams ir kėlė šių kraštų išsilaisvinimo viltį.
1966–1979
JAV
Dr. Juozas Kęstutis Valiūnas
1966 m. gruodžio 11 d.–1979 m. kovo 11 d.
Baigiantis 1966 metams keitėsi VLIK’o valdyba, kurią apleido nusižengę tautinei drausmei nariai, o atsistatydinus ankstesniajam ( V. Sidzikauskui), dabar pirmininku tapo ekonomistas dr. Juozas Kęstutis Valiūnas.
Taigi, J. K. Valiūno išrinkimas paneigė sovietų propagandos skleistus tvirtinimus, kad, išmirus senajai kartai, Lietuvos laisvinimo darbuotė savaime apmirs. Jis savo politinę poziciją tiek sovietams, tiek naciams buvo išreiškęs gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu. Neatsitiktinai jis buvo tiek vienų, tiek kitų persekiojamas.
1979–1992
JAV
Prof. Kazys Bobelis
1979 m. kovo 11 d.–1992 m. gegužės 30 d.
Kazio Bobelio mediko karjera prasidėjo Vokietijoje, o to JAV tęsėsi bemaž penkiasdešimt metų ir tai buvo materialinis ir moralinis pagrindas jo politinei veiklai. Semdamasis politinės ir visuomeninės veiklos patirties, K. Bobelis reiškėsi ateitininkų, studentų organizacijose, vėliau – profesinėse draugijose, o dar po to drauge su naująja karta aktyviai įsijungė į JAV lietuvių bendruomenę, kurioje penkias kadencijas (1964–1978) buvo išrinktas tarybos nariu.
Iš šio laikmečio politinės veiklos reikšmingiausių pasiekimų akcentuojama pora faktų. Vienas jų – tai 1975 m. prasidėjusio Helsinkio proceso atvertų naujų galimybių taikymas keliant Lietuvos laisvės bylą. Antras – Lietuvos bei kitų dviejų Baltijos šalių okupacijos ir ten sovietų vykdomų žmogaus teisių pažeidinėjimų iškėlimas 1977 m. Belgrade, vykstant ESBK peržvalgai.
VLIK'as JAV
1955 m. lapkričio 27 d.–1957 m. birželio 1 d.
1955 m. birželio mėn. VLIK’as įsikuria jau anapus Atlanto Niujorke, veikiančios Pavergtųjų Europos tautų asamblėjos (ACEN, angl. Assembly of Captive European Nations) būstinės, esančios priešais JTO rūmus, patalpose. Rudenį įvyksta pirmoji sesija, kurioje buvo aptartos VLIK’o, tampančio lietuvių tautos politine vadovybe ir politinių organizacijų veikimo centru, aktualijos. Jos atskleistos per nueinančio lyderio M. Krupavičiaus pranešimą apie veiklos ir darbo sąlygas, vieno Vykdomosios Tarybos (VT) narių dr. Petro Karvelio tarptautinės padėties raidos ir Lietuvos išlaisvinimo perspektyvų apžvalgą bei VT užsienio tarnybos reikalus kuruojančio Vaclovo Sidzikausko pristatytas Lietuvos nepriklausomybės koncepcijas. Toksai nemažas dėmesys tarptautinės padėties svarstymui nebuvo atsitiktinis.
1955 m.
Ženevoje įvykusi Keturių didžiųjų valstybių konferencija patvirtino egzistuojantį faktą, kad Rytų Europa yra sovietų įtakos sferoje. Besikeičiančiose tarptautinėse aplinkybėse – įsigalint sovietų primetamai Rytų – Vakarų koegzistencijai (sambūviui), VLIK’as buvo nuoseklus ir atsaku tam laikėsi tvirtos nepriklausomos Lietuvos atstatymo pozicijos.
Jonas Matulionis
Niujorko sesijoje pagal naujus statute fiksuojamus principus buvo formuojama VLIK’o vadovybė – prezidiumas, pirmininku patvirtintas ekonomistas ir teisininkas Jonas Matulionis, atstovaujantis krikščioniams demokratams.
1927 m.
baigė Lietuvos universitetą, įgijęs teisininko kvalifikaciją ir nepriklausomos respublikos laikotarpiu tarnavęs įvairiose įstaigose (buvo Lietuvos respublikos seimo sekretorius, krikščionių demokratų partijos reikalų vedėjas, bankų tarnautojas, buhalteris, direktorius),
1941 m.
po 1941 m. Birželio sukilimo tapo finansų ministru. Visuomeninėje veikloje J. Matulionis pradėjo reikštis jau nuo 1912 m. kai įsisiūbavo lietuvių tautinis judėjimas bei vyko to judėjimo grupių organizavimasis. Atkūrus Lietuvos valstybę ir iškilus nepriklausomybei grėsmei jis, kaip kūrėjas – savanoris įsijungė į besikuriančią Lietuvos kariuomenę ir pasiekė leitenanto karinį laipsnį. Artinantis Raudonajai armijai prie Lietuvos pasitraukė į Vokietiją
1947 m.
pasitraukė į Angliją
1951 m.
apsistojo Kanadoje, kur pasireiškė kuriant lietuvių bendruomenę ir buvo išrinktas jos pirmininku.
Kaip matyti, Jonas Matulionis jau tapdamas VLIK‘o pirmininku buvo spėjęs pasižymėti įvairiais Lietuvos istoriniais laikotarpiais tiek visuomeniniame, tiek politiniame tautos gyvenime.
„Į Vliko žmones ir į jų darbus, būdamas nuošaly, visada žiūrėjau su pagarba ir nuostabumu, ir visada jais gėrėjausi, kad štai turime kovos organą, kuris ir nepalankiausiomis politikos sąlygomis, dažnai neturėdamas nė vieno šanso laimėti, o vis tik kovoja ir rankų nenuleidžia. Vlikas per savo 12 veiklos metų, išgyvenęs tokias didžiules politiškas katastrofas ir tokius permainingus politikoj laikus, parodė pasigėrėtiną kovingumą išsilaikydamas priešakinėse kovos pozicijose… “
Jonas Matulionis,
Nepriklausoma Lietuva,
1955 12 21
Naujasis VLIK’o vadovas, atversdamas naują organizacijos veiklos lapą, suvokė, kad Vakarai nelinkę rengti tiesioginės intervencijos prieš sovietus ir ragino ieškoti naujų Lietuvos laisvinimo būdų. Viena tokių iniciatyvų buvo ankstesniojo pirmininko M. Krupavičiaus palaikomas Lietuvos laisvės bylos kėlimas tarpvalstybiniu mastu, būtent, JTO. J. Matulionis irgi tvirtino svarbiu laisvosios išeivijos uždaviniu – kelti Sovietų Sąjungai Lietuvos bylą šioje pasaulinėje organizacijoje
„Lai Maskva, kaip ir Vašingtonas su Londonu ir Paryžium žino, kad laisvieji lietuviai nenurims tol, kol kraštas bus išlaisvintas iš sovietų karinės ir civilinės kontrolės, iki lietuviai atgaus sąlygas džiaugtis prigimtomis teisėmis ir laisvėmis…“
Jonas Matulionis,
Lietuvių dienos,
1956, Nr.7, p. 4-5.
VLIK’o pirmininkas bandė glūdinti dar prieš dešimtmetį paaštrėjusius santykius su LDT, bet abi pusės nebuvo linkusios į kompromisus ir teikiamieji LDT šefo 8 punktai nepriimti. Todėl Lietuvos laisvinimo procese iškilę klausimai bus sprendžiami atskirais VLIK’o ir LDT atstovų sutarimais. Antrojoje Niujorko sesijoje buvo įvertintas SSRS komunistų partijos XX suvažiavimas ir jo nutarimai, įtakoję ir okupuotą kraštą.
„…pažįstant bolševikus iš esmės kaipo naujojo kolonializmo kūrėjus, netenka laukti iš jų jokio liberalinio žygio. Mes nei su šiuo dabar esamu, nei su kokiu kitu „palengvinančiu“ režimu, nesutiksime. Mes kovosime ligi pilnos laisvės atgavimo mūsų tautai ir Lietuvos respublikos atstatymo, kur pati tauta bus pilnas sprendėjas ir tvarkytojas savo visų reikalų…“
Jonas Matulionis,
Naujienos,
1956 06 25
Siekiant didesnio Lietuvos laisvinimo veiksmingumo sesijoje patvirtinamas statutas., supaprastinantis sąlygas tiek iš VLIK‘o pasitraukusiems (LF, LTS, LKJS), tiek jame visai nedalyvavusiems. 1956 m. priimamas Rytų Lietuvos rezistencinis sąjūdis (RLRS).
Toliau konsoliduojant visas lietuvių išeivijos politines pajėgas 1957 m. sudaroma vadovaujama Kazio Škirpos komisija, kuri suformuluoja nuostatas, „vieningai egzilinei politinei vadovybei sudaryti“.