VLIK'ui80 metų

VLIK'o raida

VLIK'o raida

1943–1945

Lietuva

Prof. Steponas Kairys

1943 m. lapkričio 25 d.–1945 m. birželio 15 d.

Patvirtintasis pirmuoju VLIK‘o pirmininku profesorius Steponas Kairys – plačiai žinoma asmenybė. Jis baigęs Peterburgo technologijos institutą, įgijo inžinieriaus technologo kvalifikaciją ir kaip specialistas dirbęs Vilniaus ir Kauno savivaldybėse. Jau Peterburge jungėsi į slaptas studentų draugijas.



S. Kairio asmenyje matome aukštos profesinės kvalifikacijos specialistą, nuoseklų socialdemokratų veikėją ir todėl neatsitiktinai jis tampa vienu pagrindiniu rezistencinio pogrindžio vadų.

1945–1955

Vokietija

Prelatas Mykolas Krupavičius

1945 m. birželio 15 d.–1955 m. lapkričio 27 d.​

Mykolas Krupavičius – sėkmingai pasižymėjęs valstybininkas ir patriotas, įgijęs nemažos politinės veiklos patirties tiek iš seiminės Lietuvos laikų, tiek iš okupacijų meto organizuojant tautos rezistenciją, pagal pažiūras ir ideologiją tikras krikščionis demokratas.

Pirmosios sovietų okupacijos metu 1940 m. M . Krupavičius su Lietuvos vyskupų konferencijos žinia parengė komunistinei valdžiai memorandumą, kuriame įrodinėjo, kad Katalikų Bažnyčia yra darbo žmonių gynėja. Nacių okupacijos laikais 1942 m. jis įteikė vokiečiams du memorandumus: vieną kartu su dr. Kaziu Griniumi, o kitą dar ir su Jonu Aleksa dėl Lietuvos kolonizavimo, žydų bei lenkų persekiojimo ir bolševikų įvykdytos turtų nacionalizacijos panaikinimo. Kaip atsakas M. Krupavičiui už tai buvo areštavimas ir ištrėmimas į Vokietiją.

1955–1957

JAV

Jonas Matulionis​

1955 m. lapkričio 27 d.–1957 m. birželio 1 d.​

Niujorko sesijoje pagal naujus statute fiksuojamus principus buvo formuojama VLIK’o vadovybė – prezidiumas, pirmininku patvirtintas ekonomistas ir teisininkas Jonas Matulionis, atstovaujantis krikščioniams demokratams.

J. Matulionis jau tapdamas VLIK‘o pirmininku buvo spėjęs pasižymėti įvairiais Lietuvos istoriniais laikotarpiais tiek visuomeniniame, tiek politiniame tautos gyvenime.

1957–1964

JAV

Dr. Antanas Trimakas

1957 m. birželio 1 d.–1964 m. vasario 27 d.

Dar nepriklausomos valstybės laikais A. Trimakas buvo studijavęs ekonomikos, teisės ir politikos mokslus Lietuvos universitete Kaune, vėliau Prancūzijos Grenoblio ir Lilio universitetuose, Tarptautinės teisės akademijoje Hagoje bei Tarptautinių mokslų mokykloje Ženevoje.

Daug iniciatyvos buvo parodęs, kai pirmininkavo Rytų Sienų Komisijoje, sudarytoje iš veiksnių atstovų, įskaitant ir Amerikos Lietuvių Tarybą (ALT). Be to nuo pat VLIKo atsiradimo 1943 m. A. Trimakas, kaip prezidiumo bendradarbis, buvo įsijungęs į jo veiklą ir daugiausia reiškėsi politinės komisijos darbe.

1964

JAV

Juozas Audėnas

1964 m. vasario 27 d.–1964 m. spalio 3 d.

Juozas Audėnas – žinoma tiek VLIK‘ui, tiek plačiai lietuvių bendruomenei asmenybė. Juozas Audėnas (iki 1939 m. Audickas) pagal išsilavinimą buvo ekonomistas

Drauge tęsė savo veiklą VLIK‘e, reiškėsi kaip informacijos ir bendrų reikalų vedėjas, buvo renkamas vicepirmininku, generaliniu sekretoriumi. Amžininkų prisiminimuose J. Audėnas – tauri asmenybė, ištikimas demokratas, humanistas, lietuvis kūrėjas.

1964

JAV

Kipras Bielinis

1964 m. spalio 3 d.–1964 m. lapkričio 29 d.​

Kipras Bielinis – garsiojo Lietuvos knygnešio Jurgio Bielinio sūnus, įsijungęs į socialdemokratų gretas nuo gimnazijos laikų. Jis nuo meto kaip nuoseklus šios partijos narys tapo kovotoju dėl Lietuvos laisvės. Dar jaunystės metais patyręs caro Rusijos katorgų išbandymus, atsikūrus Lietuvos valstybei, jis buvo Steigiamojo ir visų demokratinių seimų nariu. Netekus Lietuvai laisvės, vėl prisiminė kovotojo priedermę, įsijungė į pogrindį, tapo vienu antinacinio pasipriešinimo organizatoriumi ir stovėjo prie VLIK‘o ištakų. K. Bieliniui teko prisiimti vadovavimą VLIK‘o prezidiumui, kai naciai išsiaiškino jo sudėtį ir S. Kairys (J. Kaminskas) buvo priverstas laikinai iš darbo pasitraukti.

1964–1966

JAV

Vaclovas Sidzikauskas

1964 m. lapkričio 29 d.–1966 m. gruodžio 11 d.​

Vaclovas Sidzikauskas – Nepriklausomos Lietuvos diplomatinės tarnybos pirmeivis. Jis studijavęs Maskvos, Berno, Kauno universitetuose, įgijo teisininko kvalifikaciją, tačiau savo karjerą susiejo su jaunos valstybės diplomatija. Atstovavo Lietuvai Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir Olandijoje, gynė Lietuvos bylas (su Lenkija – Vilniaus krašto klausimu, netiesiogiai su Vokietija – Klaipėdos krašto problema) Hagos Tarptautiniame Tribunole.

LLK buvo giminingas kitiems jau veikiantiems sovietų valdomų Rytų Europos kraštų komitetams ir kėlė šių kraštų išsilaisvinimo viltį.

1966–1979

JAV

Dr. Juozas Kęstutis Valiūnas

1966 m. gruodžio 11 d.–1979 m. kovo 11 d.​

Baigiantis 1966 metams keitėsi VLIK’o valdyba, kurią apleido nusižengę tautinei drausmei nariai, o atsistatydinus ankstesniajam ( V. Sidzikauskui), dabar pirmininku tapo ekonomistas dr. Juozas Kęstutis Valiūnas.

Taigi, J. K. Valiūno išrinkimas paneigė sovietų propagandos skleistus tvirtinimus, kad, išmirus senajai kartai, Lietuvos laisvinimo darbuotė savaime apmirs. Jis savo politinę poziciją tiek sovietams, tiek naciams buvo išreiškęs gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu. Neatsitiktinai jis buvo tiek vienų, tiek kitų persekiojamas.

1979–1992

JAV

Prof. Kazys Bobelis

1979 m. kovo 11 d.–1992 m. gegužės 30 d.​

Kazio Bobelio mediko karjera prasidėjo Vokietijoje, o to JAV tęsėsi bemaž penkiasdešimt metų ir tai buvo materialinis ir moralinis pagrindas jo politinei veiklai. Semdamasis politinės ir visuomeninės veiklos patirties, K. Bobelis reiškėsi ateitininkų, studentų organizacijose, vėliau – profesinėse draugijose, o dar po to drauge su naująja karta aktyviai įsijungė į JAV lietuvių bendruomenę, kurioje penkias kadencijas (1964–1978) buvo išrinktas tarybos nariu.

Iš šio laikmečio politinės veiklos reikšmingiausių pasiekimų akcentuojama pora faktų. Vienas jų – tai 1975 m. prasidėjusio Helsinkio proceso atvertų naujų galimybių taikymas keliant Lietuvos laisvės bylą. Antras – Lietuvos bei kitų dviejų Baltijos šalių okupacijos ir ten sovietų vykdomų žmogaus teisių pažeidinėjimų iškėlimas 1977 m. Belgrade, vykstant ESBK peržvalgai.

VLIK'as JAV

1979 m. kovo 11 d.–1992 m. gegužės 30 d.

Dr. Kazys Bobelis

1978 m. spalio mėn. pasibaigus dr. Juozo Kęstučio Valiūno pirmininkavimo laikui ir jam atsisakius kandidatuoti penktai kadencijai, tų pačių metų lapkričio 28 d. devynios iš penkiolikos VLIK’ą sudarančių grupių į šį postą pasiūlė dr. Kazio Bobelio kandidatūrą.

Nors oponentai baiminosi, kad dr. Kazys Bobelis, atstovaujantis „patriotiniam ekstremizmui“, gali „diskredituoti VLIK’ą“, bet 1979 m. kovo 11 d. Čikagoje įvykusiame VLIK’o tarybos posėdyje naujuoju organizacijos pirmininku išrenkamas kaip tik dr. K. Bobelis. Be to formuojant naują VLIK’o valdybą buvo atsisakyta partinio principo.

1941 m.

pradėjo medicinos studijas 1941 m. Kaune, Vytauto Didžiojo universitete

1944 m.

pasitraukė į Vokietiją, tęsė studijas Tiubingene, kur, toliau gilindamas šio mokslo srityje, parašė disertaciją

1948 m.

apgynė disertaciją, tapo medicinos mokslo daktaru

Dr. Kazio Bobelio mediko karjera prasidėjo Vokietijoje, o to JAV tęsėsi bemaž penkiasdešimt metų ir tai buvo materialinis ir moralinis pagrindas jo politinei veiklai. Semdamasis politinės ir visuomeninės veiklos patirties, dr K. Bobelis reiškėsi ateitininkų, studentų organizacijose, vėliau – profesinėse draugijose, o dar po to drauge su naująja karta aktyviai įsijungė į JAV lietuvių bendruomenę, kurioje penkias kadencijas (1964–1978) buvo išrinktas tarybos nariu.

1970 m.

buvo išrinktas atsinaujinančio ALT pirmininku

Iš šio laikmečio ALT politinės veiklos reikšmingiausių pasiekimų akcentuojama pora faktų. Vienas jų – tai 1975 m. prasidėjusio Helsinkio proceso atvertų naujų galimybių taikymas keliant Lietuvos laisvės bylą. Antras – Lietuvos bei kitų dviejų Baltijos šalių okupacijos ir ten sovietų vykdomų žmogaus teisių pažeidinėjimų iškėlimas 1977 m. Belgrade, vykstant ESBK peržvalgai.

Tapęs VLIK‘o lyderiu, K. Bobelis pakreipė organizacijos veiklą tarptautinio atstovavimo pavergtai Tėvynei linkme ir plačiai propagavo jos reikalus. Vien 1980 m. jis, palaikydamas Lietuvos laisvės bylą Vakarų pasaulyje, lankėsi penkiolikoje Europos valstybių, kur jų vyriausybėms įteikė atitinkamą memorandumą, kurį parašu patvirtino drauge su Lietuvos LDT šefu S. Lozoraičiu. Šis faktas liudijo sutvirtėjusį tarp VLIK‘o ir LDT bendradarbiavimą, kuris buvo pašlijęs dar nuo penktojo dešimtmečio.

1979 m. VLIK’o seime, vykusiame Baltimorėje, aptariant būtinybę plėtoti ir koordinuoti politinę veiklą, K. Bobelio nuomone, reikia veikti keturiomis kryptimis:

Pirmoji

atgaivinti, stiprinti ar įkurti VLIK’o atstovybes įvairiose tiek lietuvių gyvenamose, tiek negyvenamose šalyse. Be to iškelta ir naujovė – VLIK’as užsibrėžė užmegzti tiesioginius ryšius su okupuoto krašto tautiečiais, dalyvaujančiais pasipriešinimo kovoje;

Antroji

koordinuoti įvairių kraštų išeivijos organizacijų veiklą keliant Lietuvos laisvės bylą;

Trečioji

Trečioji, imtis VLIK’ui moralinės atsakomybės už išeivijos organizacijų santykius, įgyvendinant Lietuvių chartos principų vykdymą;

Ketvirtoji

bendradarbiauti su LDT rengiant bendrus svarbesnius VLIK’o ir LDT pareiškimus ar memorandumus.

Dr. Kazys Bobelis,
LCVA,
F. 656, Ap. 2, B. 684 ,L. 382

Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) seimas Los Andžele. Tribūnoje stovi VLIK’o vicepirmininkas, inžinierius Jurgis Valaitis, už stalo antras iš kairės sėdi VLIK’o pirmininkas Kazys Bobelis, antrame plane pirmas iš dešinės sėdi teisininkas, VLIK’o valdybos narys Jonas Arvydas Stikliorius. LCVA nuotr.

Žvelgiant į Lietuvos laisvės bylos perspektyvą 1980 m. tuo tikslu buvo surengtas simpoziumas. Jame vienareikšmiškai pažymėta, kad

prasivėręs Helsinkio takas, kuriuo darosi nors dalinai įmanoma atskleisti pasauliui apie tautų apsisprendimo ir žmogaus teisių paneigimą okupuotose Pabaltijo valstybėse

Taigi buvo aiškiai išsakyta teigiama Helsinkio baigiamojo akto įtaka siekiant aktyviau kelti Lietuvos laisvės bylą. Naujų impulsų žadėjo ir Maskvoje paskelbtas 45 pabaltiečių memorandumas. Jis buvo įvertintas kaip

nepaprastai drąsiai ir sumaniai parašytas raštas, kuris rodo neįprastinį faktų žinojimą ir teisinę orientaciją

Eltos informacijos,
1979, Nr. 12

Plečiamos VLIK‘o tarptautinio atstovavimo ribos fiksuotos 1982 m. Los Andžele vykusiame metiniame seime. Dr. K. Bobelio skaitytame pranešime pasidžiaugė užmegztais tiesioginiais ryšiais su Europos Parlamentu (EP) ir užsiminė apie ten planuojamą svarstyti politinės komisijos priimtą rezoliuciją Baltijos valstybių, tame tarpe ir Lietuvos, klausimu

Eltos informacijos,
1982, 11 19

Ir iš tiesų reikšmingi Lietuvos laisvės bylai tapo 1983 m., kai laisvoji Europa išgirdo pavergtosios Europos balsą. Tų metų sausio 13 d. Europos parlamentas, atstovaujamas dešimties Vakarų Europos valstybių, priėmė rezoliuciją dėl padėties Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Kaip žinia, dokumentas pasmerkė Sovietų Sąjungos įvykdytą šių trijų kraštų aneksiją, kurią lėmė Molotovo-Ribbentropo paktas, o drauge priminė Helsinkio akte numatytą tautoms teisę į apsisprendimą ir teisę apspręsti savo nuolatinį politinį statusą. Šioji deklaruotoji sėkmė Tėvynės laisvinime sąlygota VLIK‘o nuolatinės veiklos tarptautiniu mastu, pasitelkiant ir garsinant žymųjį 1979 m. keturiasdešimt penkių baltiečių memorandumą.

Baltic Resolution,
1983 01 19. „Laisvės“ radijo pranešimas,
LCVA, F. 656, Ap. 2, B. 685, L. 228.

VLIK'o jubiliejinis seimas, minint įkūrimo 40-metų. Detroitas, 1983 m.
VLIK'o jubiliejinis seimas, minint įkūrimo 40-metų. Detroitas, 1983 m.

EP rezoliucija

1983 m.

sausio 13 d.

Europos parlamento 1983 m. sausio 13 d. rezoliucija dėl padėties Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.
Europos parlamento 1983 m. sausio 13 d. rezoliucija dėl padėties Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.
Lietuvių delegacija Europos parlamente Strasbūre. Iš kairės: 1 Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) atstovas prie Europos Parlamento AdolfasVenskus, 2 „ELTOS biuletenio“ prancūzų kalba redaktorė Birutė Venskuvienė, 3 Europos Parlamento Politinio komiteto referentas Otto von Habsburgas, 4 Latvijos delegacijos narys Julijus Kadelis, 5 Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos valdybos pirmininkas Zigmas Juras, 6 VLIK’o pirmininkas dr. Kazys Bobelis, 7 Amerikos lietuvių tarybos (ALT) atstovas kunigas Juozas Prunskis. LCVA nuotr.

Užsimezgęs VLIK‘o ryšys su nauju Lietuvos bičiuliu, EP parlamentaru dr. Otto von Habsburgu nenutrūko ir po rezoliucijos sėkmės. Pastarasis 1983 m. kovo 22 d. laiške dr. K. Bobeliui patikino:

Jūs galite pasitikėti, kad mes neleisime, kad šio reikalo eiga sustotų

ir turėtų Europos valstybių užsienio reikalų ministrai daryti spaudimą dėl tolesnės rezoliucijos Baltijos valstybių eigos.

A. Anušauskas, B. Burauskaitė,
Baltijos laisvė – Europos atsakomybė,
Vilnius, 2002, p. 145

Nors iš dešimties EP sudarančių valstybių, aštuonios aiškiai buvo pareiškusios, jog nepripažįsta trijų Baltijos šalių įjungimo į SSRS, bet užsienio reikalų ministrai, atsižvelgdami į tarptautinę situaciją, vadovavosi „realistiniu vertinimu“ ir tolimesnės rezoliucijos eigos, keliant šį klausimą JTO, sustojo.

VLIK‘as, palaikydamas Europos suvienijimo idėją, siekė, kad senajame žemyne įsigalinti pasyvioji Lietuvos aneksijos nepripažinimo pozicija pasikeistų į aktyvią laisvinimo akciją. Tai buvo jau nauja Lietuvos laisvės bylos kėlimo kokybė, toliau grindžiama žmogaus ir tautų pagrindinių teisių ir laisvių garantavimo, demokratijos ir antikomunizmo plėtojimu.

ESBK pasirašymo dešimtmetis

1985 m.

Kopenhagos tribunolas

Vienu ryškiausių VLIK‘o pasiekimu veikiant šia linkme ir propaguojant Lietuvos ir kitų dviejų Baltijos šalių laisvės bylą plačiu tarptautiniu mastu tapo paženklinti 1985 m., kai paminėtas ESBK (Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija), vykusios Helsinkyje, Baigiamojo akto pasirašymo dešimtmetis. Ta proga buvo inicijuotas Kopenhagos tribunolas, svarstęs baltiečių, esančių sovietų priklausomybėje, padėtį bei surengtas Taikos ir l aisvės žygis Baltijos jūra.

Danijos sostinėje K. Bobelis įteikė pareiškimą, kuriame suformuluoti kaltinimai Sovietų Sąjungai. Dokumente išdėsčius Lietuvos istorijos faktus, akcentuojama kovos už laisvę idėja ir primenamos pasipriešinimo okupacijai formos: partizaninis karas, pogrindžio veikla, protestai prieš religijos varžymą ir siekį „paversti lietuvių kultūrą sovietiniu hibridu“. Primenama, kad SSRS – „pasaulio brutaliausia kolonijinė galybė“, kuri paneigia vieną pagrindinių ESBK baigiamojo akto principų, t. y. tautų laisvo apsisprendimo teisę. Pasak pareiškimo Lietuvoje įžvelgiami

akivaizdūs visų, kaip kolonijų valdomų šalių, bruožai: ūkinis išnaudojimas, svetimų kultūrinių struktūrų ir vertybių brukimas, religijos persekiojimas, žmogaus teisių paneigimas, rusinimas.

Tuo pačiu pastebėta, kad VLIK‘as buvo sukurtas pasipriešinimui prieš nacių Vokietijos okupaciją, o pastarajai žlugus ir Lietuvą aneksavus SSSR, jo tikslu tapo

atstatyti Lietuvos, kaip laisvos, demokratinės, Europos tautos suverenumą

Ten pat patvirtinama, jog

lietuviai niekad nesusigyvens su sovietine vergija

Ten pat pir daroma išvada

Europoje nebus taikos, kol Pabaltijo valstybėms nebus atstatyta nepriklausomybė.

Eltos informacijos,
1985, Nr. 9

VLIK‘as ir jo veikėjai, dalyvaujant dideliam būriui lietuvių išeivijos jaunimo, aktyviai reiškėsi ir Baltijos taikos ir laisvės žygyje. 1985 m. liepos 27 d. žygio dalyviams, plaukiant laivu „Baltic Star”, pasiekus 56-ąją lygiagretę kalbėjo VLIK‘o vicepirmininkas Liūtas Grinius. Jis priminė lietuvių tautos kančias, tūkstančius bolševikų aukų ir Lietuvos laisvės viltis.

VLIK'o organizuota demonstracija už Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę. Iš kairės: poetas, publicistas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas Tomas Venclova, Dalia Bobelienė, Kazys Bobelis (Stokholmas, 1985 m.). LCVA nuotr.
Laivas "Baltic star", kuriuo buvo plaukiama Baltijos laisvės žygyje 1985 m.
Laivas "Baltic star", kuriuo buvo plaukiama Baltijos laisvės žygyje 1985 m.

Laisvės žygis

1985 m.

liepos 27 d.

VLIK‘o seimo posėdis. Londonas, 1986 m.

Abi politinės akcijos sulaukė visuotinio atgarsio: pasauliui jos dar kartą priminė Baltijos tautų kovą už Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomų valstybių atkūrimą, skatino domėjimąsi šiomis šalimis, o Sovietų Sąjungą išprovokavo skelbti atsakomuosius protestus ir organizuoti persekiojimo veiksmus.

VLIK‘as savo 40-metį pažymėjo dar viena sėkme. Po nuoseklaus VLIK‘o veikėjų K. Bobelio, L. Griniaus, K. Jurgėlos raginimų pavyksta perkelti lietuvių programas iš Liberty (Laisvės) radijo į Free Europe (Laisvosios Europos) radiją. Tai buvo svarbus įvykis, pažymintis pripažįstamą Lietuvos valstybingumo faktą. Kai žinia, Laisvės radijas transliavo laidas tik tai Sovietų Sąjungos respublikoms, o Laisvosios Europos radijo programos buvo skirtos Rytų Europos tautoms. Vadinasi, tuo pabrėžta, kad

Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės yra saviti, ir Jungtinių Valstybių radijo transliacijos privalo atitikti jų laisvės ir apsisprendimo troškimams.

Eltos informacijos,
1984 10 08

Po daugiau nei keturis dešimtmečius trukusios pertraukos 1986 m. VLIK‘as, sugrįžta į Europą ir Londone surengia tradicinį seimą, kuriame pripažįstant politinių partijų Europos valstybiniame gyvenime reikšmę, pakviečia laisvosios lietuvijos politines partijas siekti bendradarbiavimo su savo atitikmenimis Europoje. Tokią strategiją VLIK‘as grindė samprotavimu, kad šie ryšiai prisidėtų prie laisvės bylos kėlimo ir laimėjimo, nes, „Lietuvos nepriklausomybė bus atkurta Jungtinės Europos ribose ir tai įvyks su kitų Europos valstybių pagalba“. Ten pat Londone vykusiame seime VLIK‘as prognozavo galimus pasikeitimus ir kreipėsi į tautą, esančią už geležinės uždangos:

„mes tikime, kad tvirta užsienio valstybių laikysena, ekonominės problemos Sovietijos viduje ir žmonių poreikių spaudimai gali net be ginkluoto spaudimo priversti Sovietų imperiją prie didelių pakaitų.“

Todėl su pastaraisiais pasikeitimais SSRS

„keisis ir galimybės atgauti laisvę ir nepriklausomybę, jeigu jūs ir mes tam dirbsime su kitomis pavergtomis tautomis ir nepavargsime“

VLIK’o kreipimasis,
ELTOS informacijos,
1986, Nr.12

Lietuvos Atgimimo priešaušryje 1987 m. paskelbtame atsišaukime buvo akcentuotas pagrindinis lietuvių siekis, pakartojant nekintamą 1944 m. vasario 16 d. deklaracijos pirmąjį teiginį:

„Lietuvių Tautos laisvė ir Lietuvos valstybės nepriklausomybė yra Tautos egzistencijos ir jos visokeriopos gerovės būtinoji sąlyga“

ELTOS informacijos
1987, Nr.2

Memorandumas

1987 m.

Tais pačiais 1987 m. švenčiant Romoje Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų ten lankėsi skaitlinga išeivijos dalis, o VLIK‘o pirmininkas K. Bobelis pasinaudodamas proga įteikė Popiežiui Jonui Pauliui II memorandumą, pabrėžiantį Lietuvos integravimosi į Europos krikščioniškąją bendruomenę svarbą ir išreiškiantį padėką Šventajam Sostui už sovietų aneksijos nepripažinimą ir diplomatinių santykių su nepriklausomos Lietuvos atstovais išlaikymą.

1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje įvyko demonstracija, kuri pasmerkė Ribbentropo-Molotovo paktą, pardavusį Lietuvą Sovietų Sąjungai. Surengtą protesto akciją VLIK‘as aukštai įvertino ir pasidžiaugė lietuvių „didvyriška kova už savo tautą ir valstybę“. Tai teikė Lietuvos laisvinimui naujų impulsų, kurie atsispindėjo Monrealyje vykusiame VLIK‘o metiniame seime. Lietuvos laisvinimo aktualijų kėlimą dar labiau sustiprino 1987 m. rudenį į Vakarus pasitraukęs ir seime apsilankęs disidentas dr. Vytautas Skuodis. Jis nušvietė padėtį okupuotoje Tėvynėje ir apibūdino tuometinę sovietų politiką. 

Demonstracija Vilniuje

1987 m.

rugpjūčio 23 d.

Po svarstymų priimtas pareiškimas okupuotai tautai atskleidė susidariusią tarptautinę situaciją ir skatino toliau stiprinti Lietuvos laisvės bylos kėlimą. Dokumente laikantis atsargumo pripažinta, jog

naujai pradėtoji Gorbačiovo politinio laisvinimo ir demokratinių principų įvedimo politika nors ir labai klastinga

bet liečia okupuoto krašto gyvenimą ir

tautinį judėjimą

ELTOS informacijos,
1987, Nr. 10

Ypatingi lietuviams buvo 1988 metai, kai 1918 metais Vasario 16-ąja paskelbtai Lietuvos nepriklausomybei sukako 70 metų. Tai buvo paskutiniai metai, kai anapus „geležinės uždangos“ esančioje Lietuvoje ši sukaktis varžyta. Bet nepaisant žadėtų sovietų represijų tiek Vilniuje, tiek Kaune šia proga žmonės ne tik meldėsi, bet ir išėjo į gatves. Apie tai pranešė ELTOS biuletenis.

ELTOS informacijos,
1988, Nr.3

Dar 1988-ųjų pradžioje VLIK‘as, vertindamas okupuoto krašto padėtį, toliaregiškai teigė:

valdžios brutalumas ir arogancija jau nebepajėgia nutildyti daugelio lietuvių, kurie viešai pasisako prieš savo Tėvynės baudžiavą

Tuo pačiu vertinant Vasario 16-oios reikšmę, pastebėta, kad Sovietų Lietuvoje tebeviešpataujančios valdžios „arogantiškai skelbiamas didysis melas“. Be to pastebėta, jog nors Maskva yra paskelbusi „glastnost“ ir „perestroikos“ politiką, tačiau lietuviai, reikalaujantys tautai pagrindinių teisių, toliau persekiojami ir terorizuojami, iškraipoma istorija, toliau vyksta rusinimas (nors ir švelnesne forma), bei „neatsisakyta galutinio tikslo išnaikinti religiją.“

ELTOS informacijos,
1988, Nr.1

Pareiškimas

1988 m.

liepos 14 d.

Į iškilusį Lietuvos persitvarkymo sąjūdį (LPS) VLIK‘as sureagavo, kaip į besikeičiančią situaciją okupuotoje Tėvynėje, ir išreiškė savo požiūrį paskelbdamas 1988 m. liepos 14 d. pareiškimą. Jame teigiama: „Paskutinės demonstracijos Vilniuje jau sutraukė šimtų tūkstančių žmonių, kurie pasisakė už tautinių ir religinių laisvių bei šalies suverenumo atstatymą“.

ELTOS informacijos,
1988, Nr. 8

Primenama, jog apie didelį tautinį bei religinį judėjimą Lietuvoje plačiai nušviečiama pasaulio spaudoje. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, įvykęs 1988 m. spalio 22-23 d., VLIK‘o vertinimu išryškino dvi tendencijas. „Viena – stipresnė buvo išreikšta Lietuvos okupacijos pasmerkimu, tikro savarankiškumo reikalavimu ir radikaliu pačios santvarkos ir jos ideologijos kritika. Antroji – tai bandymas Sąjūdžio veiklą ir tautinio atgimimo srautą nukreipti į saugius lenininius kanalus.“ Kita vertus dėl rodomo Sąjūdžio palankumo Maskvai (omeny turima LPS suvažiavimo siųsta telegrama SSRS vadovui M. Gorbačiovui) manyta, „kad tokios telegramos ir pareiškimai šiandien yra neišvengiama kaina, mokama už didelę konkrečią pažangą, plečiant Lietuvos savarankiškumą.“

ELTOS informacijos,
1988, Nr. 11

LPS suvažiavimas

1988 m.

spalio 22–23 d.

Gotlandas

1989 m.

spalio 22–23 d.

Dar vienas kelyje į Lietuvos laisvinimą itin reikšmingas įvykis, sujungęs abiejų lietuvių tautos dalių, esančių šiapus ir anapus geležinės uždangos, puoselėjamas laisvės viltis buvo 1989 m. Gotlando saloje surengtas susitikimas. Jo metu pasirašytas komunikatas skelbė, kad „Visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas“, o pats pasirašymo faktas liudijo, kad galimas vieningas sutarimas visiems lietuviams nepriklausomai nuo politinių pažiūrų tiek tarp išeivijos ir tautos, tiek tarp skirtingų politinių jėgų ir judėjimų.

Beje, šiame susitikime, kaip byloja išlikęs archyvinis šaltinis – pro memoria, Lietuvos komunistų partijos atstovas Justas V. Paleckis pakvietė VLIK‘o pirmininką K. Bobelį apsilankyti Lietuvoje ir tuo pačiu išreiškė atstovaujamos partijos [matyt, vertėtų patikslinti: jos liberaliojo bloko – J.B.] norą „dalyvauti VLIK‘e ir veikti Lietuvos išlaisvinimo darbe…“

Pro Memoria. A. Bačkis,
1989 08 22, LCVA, F.656, Ap. 2, B. 685, L.384.

Toliau vis sparčiau keičiantis padėčiai Rytų Europoje ir griuvus Berlyno sienai VLIK‘as jau pasibaigus seimui 1989 m. lapkričio 17 d. paskelbė pareiškimą, kur konstatuojamos „visų lietuvių pavergtos Lietuvos ir laisvojo pasaulio“ vieningos pastangos –„ siekti galutinio nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo.“ Į Lietuvos laisvinimą VLIK‘as pakvietė jungtis vėl gi visus lietuvius – „net tautiniai atgimusius laiku susipratusius, nuo Maskvos diktato norinčius atsisakyti komunistus.“

ELTOS informacijos,
1989, Nr. 11

Pareiškimas

1989 m.

lapkričio 17 d.

Be to akcentuota, kad turėtų galioti iki sovietų aneksijos buvusi Lietuvos konstitucija, kuri

buvo sukurta pagal Vakarų valstybių priimtus demokratinius visuomeninius principus

Atmenant JAV 1940 m. vertinimą dėl įvykusio Baltijos šalių inkorporavimo, VLIK‘as pabrėžė, jog

Lietuvos valstybės egzistavimas tėra laikinai pertrauktas Hitlerio-Stalino pakto ir jo tebesitęsiančių pasekmių

Todėl būtinas kuo greitesnis pastarojo gėdingo dokumento padarinių panaikinimas. Tuo pačiu VLIK‘o pirmininkas minimame pareiškime atmetė Sovietų Sąjungos vadovo M. Gorbačiovo paskelbtą „Pravdoje“ (1989 11 12) reikalavimą, „kad Pabaltijo valstybės nustotų kalbėti apie bet kokią laisvę“. VLIK‘o nuomone

tai yra grubus kišimasis į jam nepriklausančios, okupuotos respublikos vidaus reikalus.

Kita vertus, taikliai reziumuota, kad tokia SSRS pozicija neigė skelbiamas viešumo „glastnost“ ir demokratines reformas.

ELTOS informacijos,
1989, Nr. 11

Istorinės kovo 11 d., kai Vilniuje ruoštasi atkurti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, išvakarėse, 1990 m. kovo 9 d. VLIK‘as, stengdamasis atkreipti dėmesį, kreipėsi į G. Bushą, ragindamas remti ir paskelbti pareiškimą. Išlaikydamas nuoseklumą ir patvirtindamas Gotlando pareiškimo dvasią, VLIK‘as pasisakė už „visų okupuotų Lietuvos politinių grupių, judėjimų, Aukščiausiosios tarybos ir laisvojo pasaulio lietuvių politinių institucijų atstovų pasitarimą bendram tolimesniam veiklos koordinavimui.“ Tai buvo deklaruota 1990 m. kovo 11 d. paskelbtame atsišaukime, kai Vilniuje susirinko į pirmąjį posėdį naujai išrinktoji Aukščiausioji Taryba, pirmininkaujama Vytauto Landsbergio. Dokumente pabrėžta, kad 1940 m. birželio 15 d. „neteisėtai sustabdytas Hitlerio-Stalino pakto susitarimo išdavoje“ dabar atstatytas Lietuvos nepriklausomos valstybės egzistavimas. Kreipimesi į lietuvių tautą, VLIK‘as apeliavo į visus okupuoto krašto politikus, įskaitant ir „tautiniai atgimstančius komunistus“. Jame buvo raginama

vieningai įsijungti į galutinį nepriklausomos Lietuvos valstybės suvereninių organų sudarymą

Be to, VLIK‘as savo ruožtu įsipareigojo

dėti visas pastangas, kad atkurtoji Lietuvos valstybinė nepriklausomybė būtų pripažinta svetimų valstybių.

ELTOS informacijos,
1990, Nr. 2

Lietuvos Respublikos (LR) Ministrės Pirmininkės pavaduotojo Algirdo Mykolo Brazausko neoficialus vizitas LR ambasadoje Vašingtone.

Įgyvendindamas šį pasižadėjimą, VLIK‘o pirmininkas K. Bobelis jau 1990 m. kovo 12 d. kreipėsi į JAV prezidentą G. Bushą ir siekė sulaukti Lietuvos Respublikos pripažinimo. Tuo pačiu šiame kreipimesi buvo išdėstyti atsikuriančios valstybės lūkesčiai: konferencijos, kurioje būtų svarstomas sutarčių, kreditų, paskolų galimybės rengimas, peradresuojant raginimus M. Gorbačiovui, „kad jis palengvintų taikingą KGB išjungimą iš Lietuvos Respublikos“, kad nebūtų nutrauktas naftos, žaliavų, energijos tiekimas tarpininkavimas bei Lietuvos išduotų kelionės dokumentų pripažinimas. VLIK‘o požiūriu

kaip Prancūzija padėjo jaunai Amerikos Respublikai“, dabar viliamasi, jog „JAV-ijų moralinė ir praktiška pareiga yra padėti atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę

ELTOS informacijos,
1990, Nr.3

Paskelbtajame kovo 11 d. akte fiksuojama, kad visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje atnaujinamas 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos konstitucijos veikimas., todėl VLIK‘ui teko daryti kompromisą ir „pamiršti“ 1945 m. liepos 3 d. Wuercburgo protokolą, kuriame kalbėta apie 1922 m. konstitucijos principų priėmimą. Dabar buvo prisiminta 1944 m. vasario 16 d. deklaracija, kurioje skelbta, jog tapusi laisva Lietuva vadovausis 1938 m. Konstitucija, kol ji teisėtu keliu bus pakeista.

1990 m. rugsėjį įvyko VLIK‘o pirmininko kelionė į Vilnių. K. Bobelis rugsėjo 5-19 d. lankydamasis Tėvynėje turėjo galimybę betarpiškai paskleisti tautai žinias apie jo vadovaujamo VLIK‘o misiją, patirti Lietuvą, kuriančią laisvą ir nepriklausomą valstybę. Platus minčių apie VLIK‘ą kaleidoskopas buvo atspindėtas lietuvių žiniasklaidoje. K. Bobelis viename savo pasisakymų apsilankymo Tėvynėje metu pareiškė:

„VLIK‘as būtų laimingas, galėdamas savo funkcijas bei resursus perduoti nepriklausomai demokratinei Lietuvai. Bet jai dar reikia tapti tokia.“

Be to VLIK‘as, atstovaudamas

„paskutinės nepriklausomoje Lietuvoje vyriausybės nutarimams ginti krašto interesus“

pakartojo, kad Lietuvai padės tol,

„kol ji pasieks nepriklausomybę ir galės pati tvarkytis savo gyvenimą“

Todėl sulaukus tinkamo momento, VLIK‘as pasiryžęs

„visą savo patirtį, tarptautinius kontaktus, finansinius išteklius“ perduoti teisėtai Lietuvos vyriausybei“

Dr. Kazys Bobelis,
ELTOS informacijos,
1990, Nr.11

Iš kairės: 1 – Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis, 2 – Stasio Lozoraičio sūnus, diplomatas Stasys Lozoraitis Jaunesnysis, 3 – gydytojas, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas Kazys Bobelis, 4 – Kazio Bobelio sūnus Jonas Bobelis. LCVA nuotr.

Pareiškimas

1990 m.

rugsėjo 25 d.

Betarpiškai pažinęs padėtį atsikūrusioje Lietuvos Respublikoje, VLIK‘as 1990 m. rugsėjo 25 d. paskelbė pareiškimą „Sustiprinkime išeivijos veiklą“. Jame akcentuota, jog „kiekviena diena yra kritiška ir lemtinga Lietuvai“. Todėl išeivija skatinama nelikti nuošalyje, nes „dabar mūsų visa veikla ir talka gali pagreitinti kelią į laisvę ir nepriklausomybę“. Tuo tikslu kviečiami Vakarų demokratiniuose kraštuose gyvenantys lietuviai „paspartinti spaudimą į visuomenės ir vyriausybių sąžinę“ ir konkrečiai paremti „lietuvių tautos pastangas atstatyti Lietuvos suvereninę demokratinę valstybę.“

LCVA, F.656, Ap. 2, B.686, L.21

Betarpiškai pažinęs padėtį atsikūrusioje Lietuvos Respublikoje, VLIK‘as 1990 m. rugsėjo 25 d. paskelbė pareiškimą „Sustiprinkime išeivijos veiklą“. Jame akcentuota, jog „kiekviena diena yra kritiška ir lemtinga Lietuvai“. Todėl išeivija skatinama nelikti nuošalyje, nes „dabar mūsų visa veikla ir talka gali pagreitinti kelią į laisvę ir nepriklausomybę“. Tuo tikslu kviečiami Vakarų demokratiniuose kraštuose gyvenantys lietuviai „paspartinti spaudimą į visuomenės ir vyriausybių sąžinę“ ir konkrečiai paremti „lietuvių tautos pastangas atstatyti Lietuvos suvereninę demokratinę valstybę.“

Susitikimas su Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku prof. Vytautu Landsbergiu Lietuvos ambasadoje Vašingtone. Iš kairės: prof. Vytautas Landsbergis, kongresmenas Ed Derwinski, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK'o) valdybos pirmininkas Kazys Bobelis (Vašingtonas, 1990 m.). LCVA nuotr.

ELTOS informacijos,
1990, Nr. 12

1991 m. sausio įvykių akivaizdoje VLIK‘o pozicija detaliau atspindėta mėnesio pabaigoje parengtame pareiškime, kuriame išdėstė penkis „ypatingai svarbius Lietuvos nepriklausomybės atstatymui“ žingsnius:

Pirmas

sovietinių karinių pajėgų atitraukimas iš Vilniaus

Antras

vadinamo JAV Jacksono-Vanik‘o nutarimo, ribojančio ekonominius ryšius su SSRS, panaudojimas, kaip atsakas į sovietų karinius veiksmus Baltijos kraštuose

Trečias

ekonominės, ūkinės pagalbos SSRS sustabdymas

Ketvirtas

JAV aukšto rango (prezidento, valstybės departamento ar kongreso atstovų) oficialios delegacijos lankymasis Lietuvoje

Penktas

Baltijos kraštų teisės dalyvauti ESBK rėmimas

Visi šie VLIK‘o siūlymai buvo perduoti JAV administracijai lankantis baltiečių delegacijai sausio 22 d. pas prezidentą G. Bushą.

ELTOS informacijos,
1991, Nr. 3

Po 1991 m. Maskvoje prasidėjusio ir nepavykusio pučo, ten pat vyko ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija, kur Baltijos šalys tapo visateisėmis šio forumo narėmis ir tai jau buvo vieni iš požymių, kad Lietuva žengia realios nepriklausomybės keliu. Vadinasi, VLIK‘as jau galėjo pripažinti užbaigiantis savo misiją ir. 1992 m gegužės 30 d. Vilniuje surengė iškilmingą uždarymo posėdį. Prieš tai įvykęs VLIK‘o 48-as seimas, kuris buvo paskutinis išeivijoje, paskelbė atsikūrusios Lietuvos valdžiai pasiūlymus, turėjusius suvienyti tautą, sudaryti Lietuvos gyventojams geresnes ekonomines ir socialines gyvenimo sąlygas ir įtvirtinančius jauną valstybę tarptautiniu mastu.

Uždarymo posėdis

1992 m.

gegužės 30 d.

Šitie pasiūlymai apėmė Lietuvos Respublikos pilietybės klausimą, siūlomą „nubolševikinimo įstatymą“, tautinių mažumų padėties sprendimą, pasitelkiant ESBK, politinių partijų kūrimosi skatinimą, numatant Lietuvos jungimąsi į Europos Parlamentą bei Europos Ekonominę bendriją – dabartinės Europos Sąjungos pirmtakę, ryšių tarp valstybės institucijų ir išeivijos plėtojimą. VLIK‘o pirmininkas K. Bobelis šiame seime paskelbė, jog Lietuva jau yra

„Rytų ir Vakarų valstybių pripažinta, Jungtinių tautų ir Helsinkio konferencijos pilnateisė narė“ ir pakvietė „peržvelgti VLIK‘o praeitį, uždavinių atlikimą ir garbingai užskleisti lapą, VLIK‘o ir vieną Lietuvos laisvės kovos periodą..“

ir pakvietė

„peržvelgti VLIK‘o praeitį, uždavinių atlikimą ir garbingai užskleisti lapą, VLIK‘o ir vieną Lietuvos laisvės kovos periodą..“

Dr. Kazys Bobelis,
ELTOS informacijos,
1991, Nr.12

Nuoseklią VLIK‘o laisvinimo veiklą vainikavo atkurtos Lietuvos respublikos tarptautinis pripažinimas, o išsakytos VLIK‘o vizijos – „mes aiškiai matome auštančiuose Rytuose artėjantį komunistinės diktatūros žlugimą“, tapo realybe.. Dar vienas nutarimu įpareigota VLIK‘o valdyba iki 1992 m. liepos 1 d. perduoti Lietuvos respublikos vyriausybei VLIK‘o archyvą, inventorių ir įstaigą.

ELTOS informacijos,
1991, Nr.12

Paskutinio VLIK’o tarybos posėdžio dalyviai. Čikaga, 1992 m. birželio 27 d. J. Tamulaičio nuotr.

Iškilmingo VLIK‘o seimo suvažiavimo Vilniuje išvakarėse 1992 m. gegužės 28 d. buvo atidaryta iš Vakarų atvežta genocido paroda, o gegužės 29 d. suorganizuotas VLIK‘o atstovų susitikimas su Lietuvos Respublikos vyriausybe. Patys VLIK‘o lūkesčiai Lietuvos ateičiai buvo atspindėti baigiamojo seimo paskelbtoje deklaracijoje, kur įrašyta mintis:

visų lietuvių didžiausias tikslas yra laisva – demokratinė Lietuva, į kurios pilnutinį atstatymą gali įsijungti visi lietuviai

Ten pat VLIK‘as pastebėjo, kad Lietuvoje kuriamoje demokratinėje visuomenėje „yra būtina nuomonių ir pažiūrų diferenciacija, tačiau ji turi būti tolerantiška“ ir pakviesta konsoliduotis siekiant

aukščiausio mūsų tikslo – laisvos, nepriklausomos
 Lietuvos atstatymo

Laisvoji Lietuva,
1992 07 02

VRM rūmai, kur vyko uždaromasis VLIk'o posėdis
VRM rūmai, kur vyko uždaromasis VLIk'o posėdis

Paskutiniu VLIK‘o veiksmu Lietuvoje tapo 1992 m. birželio 8 d. pasirašytas su Vilniaus universitetu protokolas. Jame nurodytuose 8 punktuose fiksuojama VLIK‘o parama steigiant tarptautinių santykių institutą, numatant VLIK‘o vardą suteikti minimo instituto bibliotekai bei vienai iš auditorijų.

Draugas,
1978 05 04